Dangaus kampelis žemėje!!!

Š. m. balandžio 17-19 dienas, mes, janoniečiai, praleidome Baltriškių kaimelyje pas Tiberiados brolius. Mūsų kelionė prasidėjo anksti, dar pusiau miegantys leidomės į trijų dienų nuotykį patys nežinodami kas mūsų laukia. Vos tik įvažiavus į mažą kaimelį, atsivėrė šviesos kupinas dangus ir mus pasitiko šiltos brolių šypsenos. Stovyklą pradėjome dienine malda, kuri padėjo pamiršti kasdienius rūpesčius ir atrasti ramybę.
Po to mūsų laukė nuostabūs mokytojos Danutės paruošti pietūs. Palaiminę maistą sėdome prie stalų, turėjome nuoširdžius pokalbius su broliais, dalinomės pirmais įspūdžiais tarpusavyje. Netrukus kiekvienas turėjome galimybę prisidėti ir atrasti mažą tarnystę: vieni valė stalus, kiti stojo prie didžiulių „bliūdų”, kuriuose reikėjo išplauti net beveik 100 lėkščių, puodelių ir šakučių! Būtent šie momentai, kurie atrodo labai paprasti, padėjo suprasti, ar net pirmą kartą patirti, kas yra bendrystė. Tuomet visi kartu leidomės kalbėti rožinį, apmastydami Kristaus kančios slėpinius. Tada prasidėjo antra šio savaitgalio tarnystė – darbas.
Gavome galimybę išbandyti darbus, kurių kasdienybėje greičiausiai niekada nepatirtume. Vieni krovė malkas, kiti padėjo tvarte su gyvūnais, dar kiti karpė krūmus ar šlifavo kryželius. Nors ir nemokėdami tobulai šių darbų atlikti, mes visa tai darėme kartu ir taip kūrėme Dangaus trupinėlį žemėje, pilną meilės ir džiaugsmo. Po šio bendrystės laiko turėjome galimybę išgyventi Mišias visai kitaip nei esame pratę. Kristaus prisikėlimo džiaugsmą išgyvenome giedodami giesmes, klausydami džiugaus brolio kun. Egidijaus pamokslo, priimdami Kristaus kūną į savo širdį. „Tėve mūsų“ maldą kalbėjome rankomis susijungę į besitęsiančią grandinę, o ramybės vieni kitiems linkėjome apsikabinimais ir šiltomis šypsenomis. Po Eucharistijos klausėmės brolio Jono liudijimo, kaip jis atrado Jėzų ir kaip Dievas veikia jo gyvenime nuo tos akimirkos.
Savo vakarą užbaigėme naktine malda ir prisipildę ramybės galėjome leistis į sapnų karalystę. Kitą rytą pradėjome anksti, 7 valandą mus iš lovų keltis kvietė gitaros skambesys. Vos tik nubudę skubėjome į rytmetinę maldą. Po jos pasistiprinę klausėmės brolio Joakimo mokymo, kuris priminė, kad Dievas yra viso gražaus, ką matome gamtoje, Kūrėjas. Ir kartu tai priminė, kad ir mes patys esame Jo mylimi vaikai, kuriais Jis žavisi. Po mokymo turėjome penkiolika minučių tylos. Vaikščiodami gamtoje galėjome grožėtis Dievo kūrinija ir pabendrauti su Dievu. Vėliau leidomės į Šviesos kelią, kuriame galėjome stipriau išgyventi prisikėlimo džiaugsmą ir apmastyti tai, kas vyko Kristui prisikėlus. Grįžus turėjome galimybę susipažinti su dar viena maldos forma – žydiškais šokiais. Susikibę rankomis į didelį ratą judesiais šlovinome Viešpatį.
Dienos pabaigoje turėjome maldos vakarą, kuriame skambėjo giesmės, galėjome susitaikyti su Dievu ir pabūti Jo artume. Maldos vakaro metu buvo įstatytas Švenčiausias ir prasidėjo adoracija, kuri tęsėsi visą naktį. Turėjome galimybę tyloje pabūti su gyvuoju Kristumi, paskaityti Šventąjį Raštą ir bent valandą skirti tik Jam. Net ir nuovargio akimirkomis tai tapo prasminga patirtimi, nes Jėzus dar būdamas žemėje skatino mus budėti.
Trečią dieną, jau po naktinės adoracijos, susirinkome rytinei maldai. Nors jautėme nuovargį, širdis buvo pilna ramybės ir dėkingumo už visą naktį, praleistą Dievo artume. Po maldos susėdome pusryčiauti, o vėliau rinkomės į grupeles, kur dalinomės stovyklos patirtimis. Kiekvienas galėjome pasakyti, kas labiausiai palietė, ką supratome ar atradome per šias dienas. Buvo be galo daug nuoširdumo ir gilių įžvalgų. Klausydamasis kitų supranti, kad jų patirtyse gali atrasti ir dalelę savęs, galbūt kažkas pasako tai, ko pats dar nemokėjai įvardinti. Kitų pavyzdžiai įkvepia, padrąsina, padeda geriau suprasti save ir padeda dar labiau augti tikėjime.
Po pasidalinimų mūsų laukė šv. Mišios, kuriose dar kartą patyrėme bendrystę ir Dievo artumą. Po Mišių visi kartu tvarkėmės, susidėjome daiktus ir padėjome broliams pasiruošti kasdienybei. Galiausiai, šiek tiek pavargę, bet pilni įspūdžių, išvykome namo.
Iš Baltriškių išsivežėme ne tik prisiminimus, bet ir tikėjimo švieselę, ramybę ir šilumą. Tai vieta, kuri paliečia taip, kad sunku apsakyti žodžiais. Kiekviena akimirka ten buvo pripildyta Dievo meilės. Tokios, kuri sujungia žmones, sušildo ir teikia vilties. Ir išvykstant supranti, kad patyrei kažką labai gražaus, labai tikro ir labai brangaus. Kažką, kas vis dar kasdien gyvena širdyje ir primena, kad Dangaus gabalėlis tikrai gali būti čia, žemėje!
II c klasės mokinė Adelė Janulytė